Mūšis dėl Vilkaviškio 1944 m. rugpjūčio mėnesį “Grossdeutchland” kario akimis

Mūšis dėl Vilkaviškio 1944 m. rugpjūčio mėnesį “Grossdeutchland” kario akimis

    Pirmosios atakos prie Virbalio

    1944 m. liepos 26 d. Šiandien paskutinis patikrinimas, lipame į automobilius ir išvykstame. Mums persidislokuojant, visada pasklinda keisčiausių „gandų“. Gal vykstame į Italiją? Arba į Prancūziją kautis su išsilaipinusiais sąjungininkais? Bet mes jau pratę būti „Rytų fronto ugniagesių komanda“. Kai kurie duoda valią savo vaizduotei. Perkrovimo geležinkelio stočių pavadinimai labai įvairūs. Važiuojame laukinio grožio Bistricos slėniu per Gura Humorolui – Dorną – Vatrą į Jakobenį. Iš ten trinksime traukiniu. Kadangi jame nėra vagonų žmonėms, tai tarp sunkvežimių pasistatome palapines. Kai kurie įsitaiso miegoti sunkvežimių kabinose ar jų kėbuluose. Su kulkosvaidžiais, pritvirtintais ant pasukamų laikiklių, 2 cm zenitinėmis sistemomis ir asmeniniais ginklais esame daugiau ar mažiau pasirengę gintis. Susirandu gerą vietelę. Išvyniojęs sunkvežimio brezentą, susuktą už vairuotojo kabinos, galiu jame gulėti kaip hamake ir iš viršaus stebėti pro šalį lekiantį kraštovaizdį. Kai geležinkelis įsišauna į tunelį – jų net keletas – tai ten viršuje būna gana pavojinga, nes tunelių lubos – visiškai arti manęs. Traukinys rieda pro Budapeštą – Lavicą – Silausą, pro Jablunkos perėję – Opelną (Opolę) – Breslau (Vroclavą) – Lisą (Lečną) – Pozeną (Poznanę) – Gneseną (Gniezną) – Torną (Torunę) – Analštyną – Įsrutį į Gumbinę. „Klausykit, vyrai, jei suskaičiuotume, kiek ligi šiol vermachtas mus vežiojo traukiniais, už tai turėtų susidaryti apskrita sumelė“, – pareiškė vienas iš maniškių. Važiuojant per Vokietiją, žmonės stovi prie geležinkelio ir entuziastingai mums moja. Traukiniui sumažinus greitį, mėtome įdėtus į degtukų dėžutes savo adresus (vardą ir lauko pašto numerį) kuo dailesnėms merginoms tikėdamiesi kada gauti iš jų laiškų.
    1944 m. rugpjūčio 3 d. Pagaliau pasiekiame Stalupėnus mažą Rytprūsių miestelį Lietuvos pasienyje. Ten išsilaipiname, o sunkvežimius atskirai paliekame vietovėje toli nuo mūsų, nes prieš kelias dienas rusai Lietuvos pusėje, už kelių kilometrų nuo sienos, užėmė Vilkaviškio (Volfsburgo) miestelį, esantį už vadinamosios Rytprūsių gynybos linijos. Mes sužinojome, jog rusų kariniai daliniai jau sykį buvo įsiveržę į vokiečių teritoriją iki Galdapės ir žiauriai siautėjo skriausdami ir žudydami civilius gyventoju, tačiau buvo iš ten išmušti.
    Išsikrovimas vyksta paskubomis! Prieš mus dar neįrengta jokios rūšies gynybos pozicijų! Kasame tranšėjas ir apkasus vos už šimto metrų nuo mūsų tankų, kurie stovi gerai užmaskuoti tarp javų gubų ir kartu saugo mūsų išsikrovimą ir „pozicijų“ kūrimą.
    1944 m. rugpjūčio 4 d. Čia suformuojame laikiną pagrindinę fronto liniją ir laukiame, kol atvyks ir išsikraus visos divizijos transporto priemonės. Tada žiūrėsime, kas bus toliau! Be to, sužinojome, jog prieš porą dienų ivanas užėmė Lietuvos pasienio miestelį Vilkaviškį (Volfsburgą). Jis yra tik už kelių kilometrų nuo sienos. Įsakyta užtikrinti „ypatingą budrumą“. Nuėjusį pailsėti į savo apkasą mane vėl pradeda kamuoti aštrus dantų skausmas. Jį jutau dar važiuodamas traukiniu. Ten man labai padėjo vienas senas vyresnysis jefreitorius. Nuo gero gniužulo kramtomojo tabako dantų skausmas praėjo per pusvalandį! Iš pradžių tabako skonis atrodė baisus, tačiau po kurio laiko pradėjau jausti jame konjako prieskonį, nors spjaudžiausi lyg senis! Guliu savo apkase ir įsiklausau, kas dedasi rytų pusėje, tačiau šiuo metu ten nieko negirdėti. Tik kartais čia pat, kaimynystėje, keisdami pozicijas, ūžia mūsų tankai. Girdėti šūkaujant komandas. Padangėje šiąnakt ramu.
    1944 m. rugpjūčio 6 d. Ramybė pasibaigia jau kitą rytą! „Raportuoti apie pasirengimą išžygiuoti!” Važiuojame Vištyčio ežero pakrante per Pilkalnius piečiau Virbalio. Atakos šiaurės kryptimi pradžia 8.25. Pagaliau išgirstame ir pamatome virš rusų pozicijų ūžiančius mūsų atakos lėktuvus, tačiau bombų jie nemėto. Net nešaudo. Tai atrodo kaip atakos imitacija. Esam nustebinti! Iš pradžių kiek sutrikę rusai atsipeikėja ir mes patenkame į smarkią artilerijos ugnį. Patyrus nuostolių, ši ataka tikriausiai bus nesėkminga. „Ataką nutraukti, pasirengti gintis!“ Pasigirsta naujas įsakymas: „II batalionas, vyresnysis leitenantas Šmelteris, vyksta kairėn nuo kelio Virbalis – Skiaudininkai – Skardupiai tiesiai į rytus nuo Apšrūtėlių. Atakos kryptis – šiaurės rytai“.
    1944 m. rugpjūčio 7 d. Po naujos atakos šiandien pagaliau užimame vyraujančią 51-ąją aukštumą. Tuo pačiu vyksta aršūs tankų mūšiai. Matome naują kazematinį tanką „Josif Stalin“ (su 12,2 cm kalibro patranka!). Jis įstengė pamušti net keletą „Tigrų“! Ivanas čia jau stipresnis, nei buvo tikimasi. Nepaisant nemažų nuostolių mūsų, tikslas pasiektas. Naktis praeina ramiai. Žinome, jog turime būti pakeisti. Kitą dieną žvalgomas puolimo ruožas. Tikslas – priešo užimtas Vilkaviškis (Volfsburgas). Verždamiesi iš pietvakarių į šiaurės rytus, turime pasiekti Rytprūsių gynybos liniją, rytuose nuo miestelio ir atkirsti atsitraukimo kelią miestelyje įsitvirtinusiems rusams. Esame perspėti saugotis visur išdėliotų minų! Naktį savo užnugaryje girdime nepaliaujamą judėjimą. Tai užima išeities pozicijas I bataliono šarvuotieji transporteriai ir tankai.
    1944 m. rugpjūčio 8 d. Priešais miestelį driekiasi lyguma ir prieštankinis griovys, kuris iš pietų į šiaurę kerta rytuose einančią Rytprūsių gynybos liniją. Toliau į rytus prasideda miškas, kuriame nežinia kas gali būti pasislėpęs. Norime ivaną ten užspeisti. Tai nelengvas ir rizikingas sumanymas!
    1944 m. rugpjūčio 9 d. Išaušta rytas, pažeme tvyro rūkas. Dabar prasideda! Dalyvauja visos savaeigės transporto priemonė, šarvuočiai, zenitiniai pabūklai, prieštankinė artilerija ir mes! Puolame be jokio artilerijos parengimo! Puolimas turi būti netikėtas! Viskas vyksta greit! Puolame rytiniame rūke iš pietų pusės ir turime galimybę per žiaurias apkasų kautynes įsiveržti į Rytprūsių gynybos liniją Vilkaviškio rytinėje pusėje ir apeiti miestelį iš šiaurės. Su mumis žengia III bataliono fuzilieriai. Puolimas Ivanui, atrodo, netikėtas, nes prieš tai nebuvo įprastinės artilerijos paramos, tiksliau sakant, parengimo. Pirmą mūsų išpuolį prieš gynybos pozicijas į rytus nuo Vilkaviškio lydi sėkmė, tačiau paskui Ivanas atsipeikėja! Ant mūsų užgriūva 15,2 cm kalibro sunkiosios artilerijos pabūklų ugnis! Šį sviedinio kalibrą vadiname „juodąja kiaule“ dėl jo sprogimo sukeliamo juodų dūmų ir žemių stulpo. Mūsų tankai irgi patenka į sunkiųjų prieštankinių pabūklų ugnį! Tos prakeiktos minos taip pat pridaro nemažai nuostolių. Kai šaukdami „hurr-a-a!“ įpuolame į priešo apkasus, apmėtę juos rankinėmis granatomis ir tratindami iš automatų, viskas vyksta labai sėkmingai tol, kol užpuola debesys „šturmuotojų“ „Il-2“, mėtančių bombas, „šukuojančių“ iš patrankėlių bei kulkosvaidžių ir vedančių mus į neviltį savo raketomis. Dabar matome, ką pirmaisiais karo metais rusai patyrė nuo mūsų oro pajėgų. Dabar jie turi kiekybinę persvarą! Vos tik pirmoji lėktuvų banga rūsčiai riaumodama praneria virš mūsų, jau girdime atūžiant kitą bangą ir “triukšmingas pragaras” atsiveria iš naujo! Toks stiprus, kaip dabar, Ivanas iki šiol dar nėra buvęs nuo pačios mūsų nesėkmingos operacijos „Citadelė“ laikų! Nelaimė, keletas III bataliono žmonių pakliūva į mums nežinomą minų lauką. Žūsta ryšininkas motociklininkas, deja, patiriame ir daugiau nuostolių. „Tai bent triukšmelis“, kaip sako seni kareiviai. Pagaliau Rytprūsių gynybos linijos pietinė dalis jau mūsų. Ivanas ginasi velniškai smarkiai! Mūšio lauke keliolika pamuštų mūsų tankų! Kai kurie iš jų dega. Rusai čia turi naujų kazematinio tipo tankų, panašių į mūsų savaeigius pabūklus, tačiau dar didesnių! Šio tanko patranka didesnio, tai yra 12 cm, kalibro. Taigi jis gali pamušti net mūsų „Tigrą“! Kol mes su pėstininkais, naudodami visus ginklus, „valome“ apkasus, vakarinėje pusėje, kairiau nuo mūsų, miestelyje, vyksta žiaurios kautynės dėl kiekvieno namo ir kiekvienos gatvės. Mūsų lengvosios pėstininkų artilerijos pabūklai pakeisti prieštankiniais pabūklais su pusilgiais vamzdžiais. Naudodami atitinkamus šaudmenis jie ir tanką gali pamušti. Aš su savo minosvaidžiais tvirtai laikausi viduryje. Čia, senojoje Rytprūsių gynybos linijoje, priešas mums yra iš abiejų pusių. Iš namų sangrūdos kairėje ir iš miško dešinėje galima tikėtis įvairių staigmenų! Tenka būti viskam pasirengus! Kai vakare darosi šiek tiek ramiau, pas mane ateina ryšininkas pranešti, kad reikia mieste rasti sunkvežimį su maisto produktais, kuris atvežė ir šaudmenų. Miestelis jau turėtų būti mūsų užimtas. Slenku į miestelį tranšėjomis. Kareiviai jose smarkiai „išsibarstę“, t.y. įsikasę kuo giliau prisibijodami rusų kontratakos! Miestelyje vis dar girdimi šūviai, rankinių granatų sprogimai ir automatų papliūpos. Turbūt tebėra daug besiginančių ivanų? Jau ketinu įbėgti į pirmą namą, susiekiantį su apkasų sistema, kai skutamuoju skridimu riaumodamas atskrenda pavienis Il-2. Mane apima toks jausmas, lyg jis būtų nusitaikęs tiesiai į mane! Trenkia į mūsų apkasus iš patrankėlių, staigiai apsisuka ir užskrenda dar sykį. Žvelgiu aukštyn ir matau, kaip tas prakeiktas skrajūnas išmeta vieną vienintelę bombą, kuri, rodos, atlekia tiesiai į mane! Tad šoku į namo griuvėsius puolančios lydekos šuoliu, jei taip galima pasakyti. Po sprogimo matau, jog bomba pataikė į apkasą vos už kelių metrų nuo namo. Suprakaitavęs ir uždusęs pagalvoju: „Argi galima taip stengtis vaikantis pavienį kareivį?“ Mūsų karinių oro pajėgų reikalai šiuo meto atrodo apgailėtinai. Tačiau, kai mūsiškė 3,7 cm kalibro zenitinė artilerija tą ivaną kaip reikiant prispaudžia, jis apsisukęs nulekia ir daugiau nesirodo. Drožiu toliau ir prieinu pirmuosius miestelio namus. Galiausiai susirandu ir mūsų furjerį. Su juo nuvažiuojame į miestelio centrą, kur stovi keletas tankų, jie aprūpina mus šaudmenimis. Atrodo, kad čia taip pat nesaugu, nes bevažiuodami keletą kartų esame apšaudomi iš sodų ar namų. Matyt miestelio namuose vis dar esame rusų. Mums tenka sumaniai atsišaudyti! Sunkvežimį greitai apspinta maisto nešėjai. Furjeris samčiu išpilsto šiltą maistą į katiliukus, o patiems nešėjams tenka šiek tiek didesnės porcijos. Galiausiai juk nešiodami maistą po pozicijas jie patiria didesnį pavojų. Jiems tenka ir papildomas gurkšnis kavos ar arbatos. Žiemą, kai furjeris į mūsų arbatą įpildavo romo, dažnai pats pasisiūlydavau nešioti maistą. Grįžtu atgal į pozicijų apkasus, paskirstomi sargybų postai. Paskui ieškomės vietos miegoti. Ant žemės klojama viskas, ką tik galima rasti: žolė, šiaudai ir panašūs dalykai. Žiemą užsiklojame medvilniniais apklotais, vasarą – brezentiniais apsiaustais. Šalmų paprastai nenusiimame, nes odiniame šalmo įdėkle galvai gana patogu. Už keleto šimtų metrų į šiaurę naktį kelis kartus kyla aršūs susišaudymai, tad sargybiniai klausosi ausis ištempę. Kartą pasigirsta šūvis miške dešinėje, paskui pavieniai šūviai nuo miestelio pakraščio, palydimi šūksnių: „Štai, jie bėga! Jie bėga!“ Iš pradžių aukštyn pakyla signalinės raketos ir sušvinta apšviesdamos vietovę, paskui – vėl keletas šūvių. Ivanas taip pat nori matyti, kas čia vyksta, todėl irgi paleidžia į nakties dangų keletą žalsvų signalinių raketų. O nuvargusiam kareiviui tenka stengtis užmigti, tačiau nuovargis stipresnis. Pabundame tik tada, kai atsitinka kas nors ypatinga. Naktimis mes, puskarininkiai, turime tikrinti sargybos postus. Pretenzijų jiems turime retai. Ir vėl šaudymas! Tai mėgina prasiveržti keletas ivanų, o kitą rytą išgirstame, jog nuostolių bemaž išvengta.
    1944 m. rugpjūčio 10 – 11 d. Ankstų rytą pas mus pastiprinimui atvyksta vadinamieji Rytprūsių daliniai iš vietos gyventojų, prilyginami „Landvero kariams“. O miestas dar kartą pereinamas ir iš jo visiškai išvalomas priešas. Per dieną fronto linijoje įvyksta tik keletas menkų susidūrimų. Į senąją „Rytprūsių gynybos liniją“ atvyksta vis daugiau tų Rytprūsių dalinių. Mes pakeičiami ir siunčiami ilsėtis į pietinę bei pietvakarinę miestelio dalį. Ten sužinome tikslesnius divizijos planus. Numatomas tikslas – šiaurėje pasiekti Kuršo armiją ir užtikrinti jos susiekimą su pagrindinėmis pajėgomis. 1944 m. liepos 19 d. rusai užėmė Šiaulių miestą. Jų tikslas prasiveržti į vakarus prie Baltijos jūros. Tada Kuršo armija būtų atkirsta! Prie Kuršėnų miestelio taip pat vyksta smarkūs mūšiai. Mūsų pajėgos per daug ištęstos.

    Tekstas skelbiamas gavus leidyklos vadovo K.Mickevičiaus žodinį leidimą.
    Šį tekstą kopijuoti ir skelbti bet kokia forma galima tik gavus leidyklos “Briedis” žodinį arba rašytinį leidimą.

    Arvydo pastabos

    115 psl.

    Mano facebook’o paskyroje kilo pakankamai audringa diskusija dėl nuotraukų naudojimo knygoje. Mano asmeninė nuomonė – ir tikrai, negi sunku parašyti, iš kur paimta viena ar kita nuotrauka? Štai kad ir ši – žinomas epizodas, žinoma nuotrauka (pvz. “Vieno miesto istorija”, skyrelis “Vieno namo istorija”). Parašei, kad iš Bundesarchiv’o paimta ta nuotrauka ir kokios problemos?
    Bet tame puslapyje įdomi ne ta nuotrauka, o štai šis teiginys.

    Matome naują kazematinį tanką “Josif Stalin” (su 12,2 cm kalibro patranka!).

    Vertėjui pretenzijų neturiu, matomai taip yra ir originaliame tekste, bet ką reiškia “kazematinis”? Knygoje tai paaiškina išnaša puslapio apačioje.

    Sunkusis tankas su galinga patranka, storais šarvais ir specialios konstrukcijos bokšteliu.

    Na taip, sunkusis tankas “pagal apibrėžimą” turi turėti ir storus šarvus, ir galingą patranką, bet kokia ta bokštelio “speciali konstrukcija”? Taigi eiliniam skaitytojui kaip buvo neaišku, kas yra tas “kazematinis”, taip nelabai kas paaiškėja po tokio, atsiprašant, paaiškinimo. O šarvuotos technikos žinovai ir be paaiškinimų žino, kad “kazematinis tankas” yra “tankas be bokštelio”, pabūklas tokiame tanke montuojama į korpusą. Gi šiuo konkrečiu atveju turima mintyje savaeigis artilerijos pabūklas ISU-122. Yra tekę skaityti angliškus tekstus, kur teigiama, kad prie Vilkaviškio “Tigrus” pamušinėjo IS-2, bet tai nėra tiesa, nei vieno IS-2 mūšyje dėl Vilkaviškio nedalyvavo. Galiu tik pridėti, kad greta ISU-122 mūšyje dėl Vilkaviškio dalyvavo ir ISU-152, o taip pat T-34, SU-76 ir SU-85.

    116 psl.

    Internete galima rasti bent kelias panašias šio epizodo nuotraukų. Kaip ir įprasta – nenurodyta iš kur nuotrauka paimta. Skaitom parašą po nuotrauka.

    “Grossdeutschland” tankų bataliono 10-osios kuopos “Tigras” važiuoja pro keletą trofėjinių 7,62 cm prieštankinių pabūklų, Vilkaviškis.

    Jei knygos sudarytojai būtų žvilgtelėję į Bundesarchiv, tai būtų radę kitą šio epizodo nuotrauką. Nuotraukos data – 23 September 1943…

    117 psl.

    Puslapyje pateikiama schema – išimtis, paraše po ja nurodyta iš kur ji paimta.

    Prieštankinių pabūklų pozicijos Vilkaviškyje 1944 m. rugpjūčio 7 d., prieš pradedant miestelio puolimą.
    NARA, T-313, Roll 310, fr.8587867

    Schema – labai gerai, bet ją dar ir skaityti reikia sugebėti. Retorinis klausimėlis knygos sudarytojams: kieno tos prieštankinių pabūklų pozicijos? “Grosdoičlando” ar kažkieno kito? 🙂

    Mano facebook’o paskyroje įsiplieskė nedidelis ginčas dėl štai šio sakinio.

    Mūsų lengvosios artilerijos pabūklai pakeisti prieštankiniais pabūklais su pusilgiais vamzdžiais. Naudodami atitinkamus šaudmenis jie ir tanką gali pamušti!

    Vertėjui čia pretenzijų neturiu, manau, kad jis šį fragmentą išvertė tiksliai. Kaip ir bičiulis Egidijus Papečkys manau, kad knygos autorius minėdamas “lengvosios artilerijos pabūklus” turėjo mintyje 7,5 cm leIG. O kas yra “prieštankiniai pabūklai su pusilgiais vamzdžiais”? Mano manymu turima mintyje 3.7 cm Pak 36.

    Atkreipiau dėmesį dar į štai šią frazę.

    Be to, sužinome, kad prieš pora dienų Ivanas užėmė Lietuvos pasienio miestelį Vilkaviškį (Volfsburgą). Jis yra tik už kelių kilometrų nuo sienos.

    Puikiai žinome, kad nuo Vilkaviškio iki sienos yra apie 20 km.

    Nepaisant visų šių pastabų mano nuomonė nepasikeitė – aptariamas knygos skyrius man asmeniškai buvo labai naudingas.