Marko Solonino pasisakymo stenograma. Vilnius, 2018.09.04 – Rytų frontas 1941-1945
1941 m. ruduo – žiema. Maskva. Orai
2018-08-31
Automatiškai išsaugotas juodraštis
„Generolas Šaltis“ + Markas Soloninas
2018-09-15

Marko Solonino pasisakymo stenograma. Vilnius, 2018.09.04

Originalaus teksto vaizdo įrašas yra čia

https://slaptai.lt/markas-soloninas-apie-isdavystes-ir-patriotizma-antrajame-pasauliniame-kare/

 

[…] Antrojo pasaulinio karo situacijoje jie stengėsi nugalėti blogį ir pagreitinti gėrio pergalę. O gėrio pergalė konkrečiose Antrojo pasaulinio karo sąlygose yra pergalė bloko, į kurį įėjo Anglija, Jungtinės Valstijos ir kad ir kaip tai baisiai skambėtų, Stalinas. Štai šiose neįtikėtinose, neįtikėtinose  Antrojo pasaulinio karo sąlygose blogio pergalė yra Vokietijos pergalė, o gėrio pergalė , tai yra pergalė antihitlerinės koalicijos pergalė, tai yra pergalė Anglijos, Jungtinių Valstijų  ir, kad ir kaip būtų baisu sakyti, Tarybų Sąjungos pergalė. Iš šių pozicijų, dar kartą pasikartoju – aš ne filosofas, jūs turite teisę turėti visiškai kitokią nuomonę ir ji yra ne mažiau vertinga – taigi iš šių pozicijų draugas Vlasovas  yra blogis, nes jis kariavo blogio pusėje. Ir savo veiksmais jis ir jo armija bandė priartinti blogio pergalę ir nutolinti gėrio pergalę. O visa kita, kad Hitleris rašė, kad Vlasovas žaidžia savo žaidimus, kad Vlasovas jam ne draugas ir taip toliau [1.42 – 1.60] Todėl bet kokia idealizacija, apologetika, bet koks gynimas tų, kurie Antrojo pasaulinio karo metu kariavo besąlygiško, absoliutaus blogio pusėje, o Hitlerio Vokietija, nacionalsocializmas yra besąlygiškas blogis, taigi visi, kurie kariavo toje pusėje, jie yra blogis. Todėl mano manymu ir Vlasovas bei jo armija yra blogis, ir lietuviški batalijonai, kurie kariavo už Hitlerį (ir dar kaip kariavo, ir dar kur kariavo, ir dar su kuo kariavo) taip pat yra blogis. O kad tai žeidžia lietuvių, rusų ar dar kažkieno nacionalinius jausmus – su tuo mano požiūriu reikia pakentėti. Tai žeidžia, bet vis tik reikia pakentėti, nes mano požiūriu Gėris ir Blogis yra aukščiau nei svarstymai apie patriotizmą. Nes sienos juk kilnojasi. Ir kam tik nepriklausė Vilnius. Tai čia keliasi siena, tai ten keliasi siena. Iš pradžių čia buvo Lietuva, po to Žečpospolita, vėliau Rusijos imperija, po to vėl Lietuva, po to vėl Lenkija, po to tapo Sovietų Sąjunga, dabar nepriklausoma Lietuva, viskas nuostabu. Tarp kitko dabar čia jau Europos Sąjunga… T.y. visos tos sienos juda, o supratimas apie Gėrį ir Blogį, ačiū Dievui, nesikeičia. T.y. žmonija laikosi kai kurių bazinių teiginių. Užmušti ar prievartauti – tai blogai, o ginti našles ir našlaičius – tai gerai. Štai tokius aš sau leidau filosofinius apmastymus, o dabar pakalbėsiu apie tuos klausimus, kurie susiję su mano darbu, su mano specialybe.

Buvo užduotas klausimas – o kokios buvo sovietinės kariuomenės vadų nuotaikos, kaip vadai – Raudonosios Armijos karininkai, generolai, maršalai – įsivaizdavo būsimą karą. Šis klausimas yra itin įdomus ir svarbus. Ir į jį aš neturiu jokio atsakymo. Ir neturiu atsakymo tokiu lygiu, kad mano tinklalapyje, į kurį aš jus visus kviečiu ir kurio adresas yra solonin taškas org, tame tinklalapyje paskelbta didelė dokumentų kolekcija, rusiškų dokumentų kolekcija, iš vokiečių kalbos išverstų dokumentų, ta kolekcija absoliučiai unikali, tinklalapis yra visiškai nemokamas, jame nėra ir niekada nebuvo jokios reklamos, ateikite ir skaitykite. Tame tinklalapyje aš uždaviau klausimą publikai, gal publika sugebės atsakyti į šį klausimą. Suprasti sunku. Dviem žodžiais. Jeigu jie norėjo Stalino pralaimėjimo, tai reikėjo bėgti ir pasidavinėti tenai, į vakarus, vokiečiams. Tačiau visi jie bėgo į rytus. Tai iš tikrųjų keista ir paradoksalu. Mesdami savo pavaldinius, pažeisdami karinę priesaiką, išduodami savo pareigą, nusiplėšdami nuo savęs atpažinimo ženklus – antpečius ar petlicos tada buvo, persirengę valstietiškais rūbais, t.y. padarius viską už ką karininką galima sušaudyti ir nepaisant viso to jie bėgo į rytus. Labai nedaugelis iš jų bėgo į vakarus, pasidavinėjo vokiečiams, prašėsi priimami į tarnybą pas vokiečius ir t.t. Aš neturiu atsakymo į šį paradoksą. Iš Kauno sovietinė valdžia, visi jie pabėgo birželio 21-osios vidudienį. Ten jokių vokiečių ten dar nebuvo net arti. Visi pabėgo metę savo postus. Ir bėgo į rytus. Keisčiausia tai, kad draugas Stalinas jų nesušaudė. Daugumą jų nesušaudė, o sušaudė kelis žmonės grynai dėl baimės. Todėl… Pasikartosiu – aš neturiu tinkamo atsakymo. Todėl tikriausiai jie buvo nei už Hitlerį, nei už Staliną, o tikriausiai tai buvo žmonės, kurių žmogiškojo išsivystymo lygis buvo tiek žemas, kad klausimai „tu už Staliną ar už Hitlerį, už demokratiją ar už nacizmą“ jiems buvo pernelyg sudėtingi. Tai buvo žmonės iš visuomenės žemumų, išaugę skurdžiose beraščių šeimose. O skurdas nedaro žmogaus geresniu ir morališkesniu ir su tai tikriausiai visi sutiks. Vienas 19-ojo amžiaus rusų rašytojas teigė, kad iš skurdo žmogus tampa morališkai tyresnis. Ne, vis tik skurdas žmogų nuleidžia žemyn. Jie atėjo į Raudonąją Armiją tam, kad pakilti iš to skurdo. Jiems beraščiams ir , atsiprašau, nelabai protingiems žmonėms tai buvo vienintelis prieinamas socialinis liftas. Jie negalėjo įstoti į institutą ir tapti inžinieriais – jiems neužteko proto; jie negalėjo įstoti į institutą ir tapti gydytojais – jiems neužteko darbštumo, atkaklumo ir proto. O čia – nuostabu, uniforma, auliniai batai, merginos į tave žiūri. Pinigų Stalinas jiems mokėjo nemažai. Prieš karo pradžią vidutinis darbo užmokestis sovietinėje pramonėje vidutiniškai buvo 300 rublių, karinėse gamyklose, aviacijos gamyklose darbininkas gaudavo sakykim 350. Lengvosios pramonės gamyklose, t.y. siuvimo ar tekstilės darbuotojai gaudavo 200 – 250. Generaliniame štabe Stalino generolai gaudavo 2500. Vis tik tai 10 kartų daugiau nei darbininkai. Jei lyginsime su tuo nelygybės lygiu, kuris yra šiandieninėje Rusijoje, tai lyginant darbininko darbo užmokestį  ir Putino aplinkos žmones reiktų pridėti daug daug nulių. Bet jei kalbėsime apie sovietinės visuomenės matus, kai buvo kalbama apie lygybę, komunizmą ir socializmą, tai lygybės visuomenėje darbo užmokestis dešimt kartų didesnis už eilinio žmogaus plius butas, kas buvo absoliučiai nepasiekiama eiliniam žmogui, plius tarnybinis automobilis, apranga, sanatorijos Kryme. Ir kaip pasakė vienas amerikiečių žurnalistas, kuris trisdešimtaisiais metais buvo atvažiavęs į Sovietų Sąjungą – aukščiausioji sovietinė valdžia gyvena pagal amerikiečių milijonierių standartus. Jei viską suskaičiuoti – butai krantinėse, sanatorijos Kryme, tai gaunasi nemažai. Štai dėl to jie ir atėjo į tą armiją. Užsiminėjo jie girtuoklystėmis ir persirijimu, tas matosi iš jų fotografijų, tai matosi iš to kaip jie parengė armiją karui, tai matosi iš to kaip jie pirmosiomis karo dienomis pradėjo rašyti ataskaitas. Vienoje tankų divizijoje nebuvo nei vieno sviedinio tankų patrankoms. Taip rašo vienas iš mechkorpusų vadų, kuris buvo Vakarų Ukrainoje. Korpusas sutriuškintas, jis viską metė, bėgo 500 kilometrų ir rašo ataskaitą. „Mūsų dviejose tankų divizijose nebuvo nei vieno sviedinio tankų patrankoms“. Šis draugas apie tai kada sužinojo? Jis tai sužinojo po karo pradžios, o diena iki jo nežinojo? Ir tu vadovauji korpusui, kuris yra 60 km iki sienos. Už sienos potencialus priešininkas. Ten vyksta pasaulinis karas, o kad pas jį korpuse nėra nei vieno sviedinio tankų patrankoms sužinojo tik po karo pradžios.

Štai taip jie vykdė savo tarnybines pareigas ir bėjo jie… apskritai man atrodo, kad jie bėgo tiesiog namo. Štai toks juokingas atsakymas į šį klausimą – jie parbėgo namo. Ne pas Staliną, ne pas Hitlerį, ne pas paslaptingą Musolinį, apie kurį jie nieko neskaitė, o bėgo namo. Kai kuriuos jų tiesiogine prasme sužvejojo Maskvoje savo namuose. Štai vieną jų… ufff, pamiršau numerius, man rodos keturioliktojo, prašau atleisti, jau keletą metų neskaičiau savo knygų… Oborinas, taip keturioliktojo mechkorpuso vadas, štai jį pagavo tiesiog Maskvoje. Žinote atstumą nuo Bresto iki Maskvos? Suėmė jį Maskvoje, nuosavame name. Tikriausiai jie galvojo, kad jie nubėgs iki namų visa tai baigsis visa ta betvarkė, tada užsirašys pas Hitlerį ir jau ten spręs savo gyvenimo klausimus. Kitas klausimas kodėl milijonas, t.y. virš trijų milijonų pasidavė į nelaisvę? Jie juk ne idiotai, jie paprasti mužikai, kuriuos ištraukė iš kolūkio, kurie nieko gero nematė ir iš tos valdžios nieko negavo, priešingai, jie matė daug blogo. Jeigu jie mato, kai prišerta ir girta valdžia viską meta, bėga, į karinį sunkvežimį krauna savo baldus, krauna savo žmonas ir meilužes ir bėga į rytus. Ir visame tame nuostabu yra tik tai, kad tiek metų sovietinė propaganda visa tai neigė ir prie to publika priprato. Ir kai atsirado tokie autoriai kaip aš, o aš esu ne vienintelis, kurie rašo kitaip – tai sukelia kažkokio skandalo jausmą, kažkokį iššūkį visuomenei. Koks iššūkis? Tai niekur nebuvo, kad vadai bėgtų, o eiliniai patys… Na gal kur taip ir būna, bet tik ne sovietinėje šalyje.

Kas dėl knygelės, tai publikos klausimai grynai….

Vidmantas Valiušaitis. Jeigu galima, tai aš vis tik norėčiau grįžti prie tos moralinės dilemos kas yra gėris ir blogis. Štai kaip jūs pakomentuotumėte faktą, kad tas gėris, kurį aš vis tik paimčiau į kabutes, kalbu apie Stalino režimą, dvidešimt du mėnesius, vieną trečdalį to kiek tęsėsi Antrasis pasaulinis karas, ranka rankon dirbo su to blogiu. Ir kai vokiečiai vieną po kitos užiminėjo mažas šalis – Belgiją, Norvegiją, Olandiją, ir kai Stalinas išvarydavo jų pasiuntinybes ir siuntė sveikinimo telegramas, tai buvo gėris? Ir po to kai Suomijos kare jie užstrigo, vokiečiai siuntė jiems ginklus ir visokius reikmenis, kurie buvo būtini karui, tada irgi ten buvo teisingas karas? Tai štai toks mano klausimas.

Markas Soloninas. Šiuo atveju mes turim reikalą su grynu nesusipratimu, gal būt aš ne visai tiksliai išsireiškiau svarstydamas apie gėrį ir blogį, reikia pasitikslinti. Stalinas pats savaime yra blogis. Jis buvo blogis dar iki tol, kol pradėjo bendradarbiauti su Hitleriu. Žinoma kad bolševikų režimas buvo blogis dar iki Hitlerio atėjimo į valdžią. O jei kalbėti rimtai ir be šypsenos, tai šis režimas sunaikino milijonus žmonių dar iki 1933 metų, kai Hitleris ką tik atėjo į valdžią. Jau tada jie buvo sunaikinę milijonus žmonių per raudonąjį terorą, per pilietinį karą, išbuožinimą, golodomorą. Apskritai kalbant Rusijos Federacijos Valstybė Dūma priėmė pareiškią apie golodomorą, kuriame paskelbė apie 7 milijonus. Taigi šiuo metu oficialiais vertinimais 7 milijonus įvairių tautybių žmonių nužudė valdžia dirbtinai sukeltu badu. Juk ne vien paprastai išvežė maistą, o apsupo pasmerktus rajonus ir neišleido žmonių, vaikščiojo po namus ir atiminėjo negrūdinius maisto resursus. Atiminėjo bulves, raugintus kopūstus, kuriuos buvo neįmano parduoti užsieniui. T.y. žmones marino badu. 7 milijonai yra daugiau, nei buvo netekta per Didįjį Tėvynės karą okupuotose teritorijose. Taigi Stalinas buvo absoliutus blogis dar iki to, kol jis pradėjo bendradarbiauti su antruoju absoliutaus blogio atstovu. Todėl aš turėjau mintyje, kad nuo to momento, kai dėl neįtikėtinų aplinkybių sutapimo birželio 22, 23 ir 24, kai pasisakė Čerčilis ir Ruzveltas, ir tokiu neįtikėtinu būdu atstitiko taip, kad Sovietų Sąjunga, jos resursai, jos Raudonoji armija, jos gamyklos, jos žmonės tapo antihitlerinės koalicijos nare. Ne dėl Stalino pastangų, o dėl neįtikėtino aplinkybių sutapimo. Ir štai nuo šio momento, kai Stalinas prieš savo valią, prieš istorijos logiką, prieš savo režimo prigimtį atsidūrė ne toj pusėj, kurioje jis turėjo būti, kartu su Hitleriu, o atsidūrė antihitlerinės koalicijos gretose. Štai nuo šio momento Raudonosios Armijos pergalė artino gėrio pergalę. Taip jau gavosi. Dėl to gal būt jūs man prieštarausite. Na taip, sunaikino Hitlerį, sutriuškino Vokietiją ir pusė Europos atiteko Stalinui. Man tokį pat klausimą uždavė kai aš pasisakiau Varšuvoje. Štai taip man ir pasakė – kažkaip jau labai grakščiai jūs išsisukote. Na taip, vokiečius išvarė, o čia atėjo Raudonoji Armija., primetė mums sovietinė valdžią ir taip toliau. Aš atsakiau – iš dalies aš jumis sutinku. Tačiau pažiūrėkite per langą. Tas pastatas buvo netoli geležinkelio stoties, toks didžiulis stalininis dangoraižis. Dabar ten kultūros namai ar kažkas panašaus. Tai Sovietų Sąjungos dovana Lenkijos liaudžiai. Vaikinai, pažiūrėkit pro langą ir jūs pamatysite ką paliko Stalinas. O Hitleris iš jūsų Varšuvos paliko lygią, išdegintą vietą. Taigi net ir turint mano nemeilę komunizmui, vis dėl to reikia pripažinti, kad Rytų Europos tautos, Pabaltijo tautos tą laikotarpį visiškai teisingai vadina okupacija, bet jo negalime sulyginti su buvusia hitlerine okupacija. Vis tik po sovietinės okupacijos čia liko daug universitetų, gamyklų, nutiestų kelių, ligoninių, mokyklų ir taip toliau, ir taip toliau. Visa tai jūs puikiai žinote ir net geriau nei aš. Aš pas jus į svečius atvažiavau, o jūs čia gyvenate ir žinote kiek visko liko pastatyto prie okupacinės valdžios. Todėl aš, žmogus, kuris 1988 metais savo mieste publikavau Molotovo – Ribentropo paktą ir pasakojau savo skaitytojams apie lietuviškuosius partizanus, kuri didvyriškai kovojo po karo su NKVD, todėl viskas normalu, aš suprantu kur aš atvažiavau. Ir nepaisant to – neperspauskime. Po Hitlerio liko išdeginta žemė, o po sovietinės okupacijos, taip, buvo primesta laukinis ir kvailas ekonominis modelis, taip, buvo primesta kvaila ideologija, taip, buvo represijos, be jokios abejonės buvo represijos, bet buvo ir daug visko pastatyta tiek Rytų Europos šalyse, tiek Pabaltijo šalyse. Ir tai buvo pastatyta skurdaus Rusijos mužiko sąskaita. Ir jūs dėl to galite būti absoliučiai tikri, aš visa tai mačiau savo akimis kaip gyveno Rusijos gilumoje, kaip gyveno Kuibyševas, dabar tai Samara, milijoninis miestas. Ir kai aš iš ten atvažiuodavau čia aš matydavau skirtumą ir skirtumas buvo žinoma į jūsų pusę. O jei iš jūsų nuvažiuosi į Varšuvą, tai bus dar didesnis skirtumas. O jei iš Varšuvos į Berlyną, tai ten apskritai kita planeta, turiu mintyje rytų Berlyną ir lyginant su sovietine giluma.

Vidmantas Valiušaitis. Ačiū.

 

Penkios citatos su Arvydo komentarais

1.Todėl bet kokia idealizacija, apologetika, bet koks gynimas tų, kurie Antrojo pasaulinio karo metu kariavo besąlygiško, absoliutaus blogio pusėje, o Hitlerio Vokietija, nacionalsocializmas yra besąlygiškas blogis, taigi visi, kurie kariavo toje pusėje, jie yra blogis. Todėl mano manymu ir Vlasovas bei jo armija yra blogis, ir lietuviški batalijonai, kurie kariavo už Hitlerį (ir dar kaip kariavo, ir dar kur kariavo, ir dar su kuo kariavo) taip pat yra blogis.

Va taip – ir mūsų lietuviški batalijonai yra blogis. Visi. In corpore. Įskaitant ir tą, kuris pasak legendos, iš Stalingrado žiedo išsiveržė. Galima ironizuoti ir toliau, bet ar verta. Galima sutikti, galima nesutikti su tokiu teiginiu, tačiau abejoju ar pono Marko kūrybos gerbėjams šis jo teiginys patiko.

2.Vienoje tankų divizijoje nebuvo nei vieno sviedinio tankų patrankoms. Taip rašo vienas iš mechkorpusų vadų, kuris buvo Vakarų Ukrainoje. Korpusas sutriuškintas, jis viską metė, bėgo 500 kilometrų ir rašo ataskaitą. „Mūsų dviejose tankų divizijose nebuvo nei vieno sviedinio tankų patrankoms“. Šis draugas apie tai kada sužinojo? Jis tai sužinojo po karo pradžios, o diena iki jo nežinojo? Ir tu vadovauji korpusui, kuris yra 60 km iki sienos. Už sienos potencialus priešininkas. Ten vyksta pasaulinis karas, o kad pas jį korpuse nėra nei vieno sviedinio tankų patrankoms sužinojo tik po karo pradžios.

O štai čia tipiškas Soloninas. Net nuobodu kartoti istoriją apie tai, kaip šis ponas, cituodamas vieną dokumentą, iš jo vidurio įsigudrino „pamesti“ jo teorijai netinkantį sakinį. Kai jam asmeniškai tai buvo parodyta jis pažadėjo tą sakinį į dokumentą kituose knygų leidimuose sugražinti, tačiau…. Jei kam įdomu, galiu privačiai pakartoti visą tą istoriją. Analogiška situacija ir su žydų žudynėmis Kaune. Lietuviškame vertime žydai buvo žudomi „žiauriai“, o rusiškuose leidiniuose „sukonkretinami“ žudymo būdai – laužtuvais ir skandinant.

Grįžtant prie cituoto fragmento, Soloninas ir čia „pameta“, tik šiuo atveju ne sakinį, bet vieną žodį. Kaip jūs įsivaizduojate tokį teiginį – „…dviejose tankų divizijose nebuvo nei vieno sviedinio tankų patrankoms“? Tikriausiai taip – tankai stovi, sviedinių nėra, tankų patrankų vamzdžiuose voratinkliai. Ironizuoju. Atsiverčiame 2010 metais “Briedžio“ išleistą M.Solonino knygą „Birželio 22-oji. Katastrofos anatomija“, 174 psl. ir skaitome tą nelemtą raportą: „Per pirmąsias 3 mūšių dienas nebuvo šarvamušių sviedinių“. Matote „pamestą“ žodį? Nebuvo ne apskritai sviedinių, o tik šarvamušių. Skeveldrinių, fugasinių ir pan. turėta pakankamai. Pamiršo? Aha…

3.Štai nuo šio momento Raudonosios Armijos pergalė artino gėrio pergalę. Taip jau gavosi. Dėl to gal būt jūs man prieštarausite. Na taip, sunaikino Hitlerį, sutriuškino Vokietiją ir pusė Europos atiteko Stalinui. Man tokį pat klausimą uždavė kai aš pasisakiau Varšuvoje. Štai taip man ir pasakė – kažkaip jau labai grakščiai jūs išsisukote. Na taip, vokiečius išvarė, o čia atėjo Raudonoji Armija., primetė mums sovietinė valdžią ir taip toliau. Aš atsakiau – iš dalies aš jumis sutinku. Tačiau pažiūrėkite per langą. Tas pastatas buvo netoli geležinkelio stoties, toks didžiulis stalininis dangoraižis. Dabar ten kultūros namai ar kažkas panašaus. Tai Sovietų Sąjungos dovana Lenkijos liaudžiai. Vaikinai, pažiūrėkit pro langą ir jūs pamatysite ką paliko Stalinas. O Hitleris iš jūsų Varšuvos paliko lygią, išdegintą vietą.

Labai norėčiau išgirsti ką apie tai galvojo patys lenkai ir kaip jie „džiaugiasi“ ta Stalino „dovanėle“. Nors gal geriau palikim tai aiškintis jiems patiems. O mums labiau rūpi savi reikalai.

O dabar –  dėmesio. Toliau einantis teiginys yra ne kokio Djukovo, ne kokio kito „blogiečio“, o PATIES Solonino.

4.[…] vis dėl to reikia pripažinti, kad Rytų Europos tautos, Pabaltijo tautos tą laikotarpį visiškai teisingai vadina okupacija, bet jo negalime sulyginti su buvusia hitlerine okupacija. Vis tik po sovietinės okupacijos čia liko daug universitetų, gamyklų, nutiestų kelių, ligoninių, mokyklų ir taip toliau, ir taip toliau.

Va taip, braukiam dėkingumo ašaras už tai, kad mums geroji tarybų valdžia paliko tiek gėrio… Džiaugtis turėtume kad buvome okupuoti, o ne purkštauti nežinia dėl ko. Maždaug taip?

Tačiau tai dar ne viskas – kaip sakoma primityviose reklamose. Sekant frazė mane … nerandu net tinkamo žodžio…

5.Ir nepaisant to – neperspauskime. Po Hitlerio liko išdeginta žemė, o po sovietinės okupacijos, taip, buvo primesta laukinis ir kvailas ekonominis modelis, taip, buvo primesta kvaila ideologija, taip, buvo represijos, be jokios abejonės buvo represijos, bet buvo ir daug visko pastatyta tiek Rytų Europos šalyse, tiek Pabaltijo šalyse. Ir tai buvo pastatyta skurdaus Rusijos mužiko sąskaita.

Va taip, mielieji. Tai būtent Rusijos gilumos mužikas vargo ir skurdo, kad jums būtų pristatyta viso to gėrio – kelių, gamyklų, mokyklų, darželių. O jūs patys tuo metu krapštėte nosį ir žiūrėjote kaip kyla jūsų gerovė.

Ironizuoju? Taip. O kas daugiau belieka?

 

Parašykite komentarą

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.